Gamtos ir miško terapija yra būdas tarsi prisiminti, kaip mūsų kūnas natūraliai mėgsta buvimą gamtoje, ir kaip šis buvimas  gydo tiek fizioliginius negalavimus, tiek padeda pagerinti emocinę savijautą, nurimti. Sąmoningai sulėtinus žingsnį ir įsitraukus į gyvą miško erdvę, kūnas palaipsniui atsitraukia nuo nuolatinės įtampos: gilėja kvėpavimas, rimsta vidinis triukšmas, mintys tampa aiškesnės.

Santykis su savimi

Per dėmesingumo praktikas žmogus sulėtina tempą, susitelkia į tai, ką užfiksuoja savo penkiais pojūčiais ir po truputį ima vis labiau girdėti save. Įvyksta susitikimas su savimi.  Per pojūčius atsinaujina natūralus ryšys su aplinka ir savimi, suaktyvėja gyvybinė energija.

Santykis su laiku

Miško/gamtos terapijos užsiėmimo metu ima keistis mūsų santykis su laiku. Įprastai skubame, planuojame, galvojame apie tai, kas bus toliau, bet retai iš tikrųjų esame „čia ir dabar“. Būnant gamtoje, dėmesys natūraliai grįžta į šią akimirką – pradeda ryškėti pojūčiai, o kartu ateina tikrasis buvimo jausmas: mes ne tik esame, bet ir iš tiesų gyvename.

Kas yra terapeutas?

Gamtos ir miško terapijoje tikrasis terapeutas yra miškas. Vedlys tik „atidaro duris” į šį pasaulį. Būtent interakcjos su mišku daro dalyviams teigaimą poveikį.  Vedlio tikslas yra sukurti saugią aplinką dalyviams, padėti patirti mišką, tačiau vedlys nesiekia, kad dalyviai jaustųsi tam tikru būdu, kad jiems būtinai patiktų tai, kas vyksta, ar kad jų savijauta užsiėmimo eigoje keistųsi. Vedlys formuoja užsiėmimo eigą, kviečia dalyvius dalintis savo patirtimi, išklauso dalyvių refleksijas, tačiau neteikia patarimų, komentarų, nediagnozuoja ir negydo dalyvių.