Gilų miško pajautimą pirmą kartą patyriau būdama 10 metų, kada atsidūriau tikro dzūiško Marcinkonių miško glūdumoje. Tada pajutau, kad šis miškas mane priima, kad kviečia ir globoja. Buvo taip gera, kad tą jausmą prisimenu iki šiol. Toks jaukus, švarus, ir gražus miškas pasirodė. Man, atvykusiai iš Zarasų rajono mišrių miškų, dzūkijos miškas pasirodė lyg pasakų vieta – pilna spalvų, faktūrų, kvapų, švarios erdvės ir ošimo – lyg prie jūros. Šilas, kvepiantis oras, spyglių kvapas ir baltų – žalių sąmanų kilimas – užbūrė ir ramino. 

Tokį mišką, jau užaugusi radau čia – Vilniuje. Nuostabų, kerintį, su gervių klyksmu, baltomis ir žaliomis sąmanomis, su upeliu ir pušų ošimu.  Miškas, kuris įkvepia, ramina ir kaskart stebina savo grožiu.

2024 m bagusi LSMU miško terapijos kursą, dabar lydžiu žmones į mišką – pajusti ir patirti. 

Kviečiu į tokį mišką ir Jus. Miškas – tai  stiprybė, įkvėpimas ir atgaiva.