Miškas – mano pašaukimas. Tai mano gyvenimo kelias, įkvėpimas ir džiaugsmas. Būti miške man gera nepriklausomai nuo oro ar metų laiko. Nesu gamtininkė, nesu gyvūnų stebėtoja ar žinovė. Aš tiesiog moku būti miške – visa esybe, išjausdama jį, girdėdama, kvėpuodama, priimdama.
Miške praleisdavau daug laiko nuo pat mažumės. Tėtis nuolatos veždavosi į miškus, prie upelių ir ežerų, rodydavo skirtingas vietas – atrasdavome nuostabių, nematytų, kitokių, dar neatrastų kampelių. Močiutė veždavosi į mišką uogauti ir grybauti. Šių kelionių metu susipažinau su skirtingais miškais, augalais ir vietovėmis. Močiutė kviesdavo pastebėti ir tyrinėti net smulkiausias miško detales, pasakojo apie augalų gydomąsias savybes. Ji buvo pirmas žmogus, kuris sakė: „Prisiglausk prie medžio, pajusk jo galią, paprašyk jėgos ir ramybės.“
Tada dar nesupratau, kad miškas – natūrali mano gyvenimo dalis nuo pat vaikystės. Ne dirbtinis, ne išmoktas, o gilus ir išgyventas.
Sąmoningą ir gilų miško pajautimą pirmą kartą patyriau būdama 13–14 metų, kai atsidūriau tikro dzūkiško Marcinkonių miško glūdumoje. Tada pajutau, kad miškas mane priima – kviečia ir globoja. Tas jausmas buvo toks stiprus, kad iki šiol jį prisimenu – akyse vis dar stovi to nuostabaus miško vaizdas.
Miškas man atrodė kaip pasakų vieta – pilna spalvų, faktūrų, kvapų, švarios erdvės ir ošimo – lyg prie jūros. Šilas, kvepiantis oras, spyglių aromatas ir baltų–žalių samanų kilimas užbūrė ir ramino. Tada atgimė visos močiutės perduotos žinios. Miške jutau didžiulį palaikymą, jėgą ir globą.
Buvimą miške jau suaugusi praktikavau visada, o gebėjimą džiaugtis, mėgautis ir patirti visais pojūčiais vadinu miško pajauta.
Gyvenime dariau daug skirtingų dalykų: dirbau rinkodaros srityje, auginau vaikus, baigiau apželdinimo kursus, buriavau, tapiau, siuvau. Galiausiai baigiau LSMU papildomos ir alternatyviosios sveikatos priežiūros (PASP) miško terapijos studijas, kurios įgalino ir kitus supažindinti su buvimo miške nauda ir malonumu.
Studijų metu įgijau daug žinių iš didelę patirtį turinčių dėstytojų apie lietuvių prigimtinį ryšį su mišku, apie kraštovaizdį, medžius, augalus, gyvūnus, paukščius, grybus, dirvožemį, miškų ekosistemas, taip pat apie žmogaus emocinę ir fizinę sveikatą, ligas, šiuolaikinių vaikų sveikatos problemas. Turėjome daug praktinių mokymų, kaip vesti miško terapijos užsiėmimus.
Esu sertifikuota miško terapijos gidė ir vedu profesionalias miško ir gamtos terapijos sesijas įvairiose vietose.
Kviečiu į mano vedamą miško terapiją ir Jus. Miškas – tai stiprybė, įkvėpimas ir atgaiva.
Miško terapija, dar vadinama „miško maudynėmis“ (japoniškai shinrin-yoku), atsirado Japonijoje 1980-aisiais, kaip atsakas į sparčiai augantį miesto gyventojų stresą, perdegimą ir technologijų pertekliaus sukeltą atotrūkį nuo gamtos. Japonijos miškų ūkio agentūra pasiūlė shinrin-yoku kaip prevencinę sveikatos stiprinimo praktiką – kvietimą lėtai ir sąmoningai būti miške, įtraukiant visus pojūčius: matyti, girdėti, uosti, liesti ir net ragauti gamtą.
Moksliškai įrodyta nauda. Japonijos ir kitų šalių mokslininkai pastebėjo, kad buvimas miške mažina kortizolio (streso hormono) kiekį, lėtina širdies ritmą, stiprina imuninę sistemą ir gerina psichologinę savijautą. Fitoncidai – natūralios medžiagos, kurias išskiria medžiai – pasižymi antibakteriniu poveikiu ir skatina natūralių žudikių (NK ląstelių) aktyvumą žmogaus organizme, padedančių kovoti su virusais ir net vėžinėmis ląstelėmis.
3-4 valandų pabuvimas miške gali pastimuliuoti imuninę sistemą 2-4 savaitėms, taip pat, reguliariai praktikuojant miško terapijos praktikas, gali geriau susireguliuoti kraujospūdis.
Šiandien miško terapija praktikuojama visame pasaulyje – kaip moksliškai pagrįsta, natūrali priemonė atstatyti ryšį su savimi, gamta ir pagerinti bendrą sveikatą be vaistų. Tai nėra tiesiog pasivaikščiojimas – tai gilaus buvimo, klausymosi ir lėtinimo menas, padedantis grįžti į vidinę pusiausvyrą.
Natūraliai sumažinamas streso hormono – kortizolio – kiekis ir suaktyvinama parasimpatinė nervų sistema, kuri atsakinga už poilsį ir atsigavimą. Miško ramybė, tylūs garsai ir aplinkos švelnumas padeda kūnui ir protui atsipalaiduoti, sumažina nerimą, įtampą ir padeda atkurti emocinę pusiausvyrą
Imuninę sistemą stimuliuoja medžių išskiriamos apsauginės medžiagos fitoncidai, kurių ypač daug išskiria spygliuočiai. Fitoncidai pasižymi antibakteriniu poveikiu ir skatina natūralių žudikių (NK ląstelių) aktyvumą žmogaus organizme, padedančių kovoti su virusais ir net vėžinėmis ląstelėmis.
Japonų mokslininkai yra ištyrę, kad miško terapijos užsiėmimai teigiamai veikia fizinę sveikatą, ypač širdies ir kraujagyslių sistemą, gali geriau susireguliuoti kraujospūdis. Padeda įveikti miego sutrikimus. Sumažinamas tiek fizinis, tiek protinis nuovargis, atkuriama vidinė pusiausvyra ir atsiranda energijos.
Miško terapija padeda nuraminti mintis ir susigrąžinti dėmesį, ypač kai jaučiamės pavargę ar išsiblaškę. Buvimas gamtoje atpalaiduoja protą, tad tampa lengviau susikaupti, atsiranda daugiau kūrybinių minčių ir aiškumo.
Kas įvyksta?
Miško/gamtos terapijos užsiėmimo metu ima keistis mūsų santykis su laiku. Įprastai skubame, planuojame, galvojame apie tai, kas bus toliau, bet retai iš tikrųjų esame „čia ir dabar“. Būnant gamtoje, dėmesys natūraliai grįžta į šią akimirką – pradeda ryškėti pojūčiai, o kartu ateina tikrasis buvimo jausmas: mes ne tik esame, bet ir iš tiesų gyvename.
Kas yra terapeutas?
Miško/gamtos terapijoje tikrasis „terapeutas“ yra pati gamta, o gidas – tai žmogus, kuris padeda atverti kelią į šį ryšį. Svarbiausias poveikis kyla iš tiesioginės sąveikos su gamta, o vedlio vaidmuo – sukurti saugią ir palaikančią erdvę, kurioje dalyviai galėtų patirti asmenišką, gyvą ir prasmingą ryšį su aplinka.
Miško terapijos eiga.
Įprastai miško/gamtos terapijos užsiėmimas trunka 3 valandas. Pradžioje trumpai supažindinu su terapijos principais, o tuomet kviečiu į pirmąsias praktikas, padedančias susijungti su aplinka – dažniausiai tai yra penkių pojūčių pabudinimas stebint aplinką, ir praktikos skatinančios dėmesingumą. Vėlesnius kvietimus pritaikau pagal konkrečią vietą, oro sąlygas bei grupės dalyvių poreikius, kad patirtis būtų kuo natūralesnė ir prasmingesnė. Po kiekvieno kvietimo dalyviai turi galimybę pasidalinti savo patirtimis tiek, kiek norisi, ir norimu būdu. Miško ar gamtos terapijos užsiėmimas baigiamas jaukiu arbatos gėrimu, ramiai pasidalijant savo patirtimis ir pojūčiais. Tai laikas sustoti, reflektuoti ir švelniai pereiti atgal į kasdienybę.
NURIMTI – ATGAUTI JĖGAS – ĮSIKVĖPTI
„Miško pajauta – tai gilus ryšys su gamta, kai įsiklausome, jaučiame, kvėpuojame ir leidžiame miškui mus praturtinti.”